Atsižvelgiant į tai, jog stotis apsupta gynybinio kanalo iš pietinės pusės, šiaurėje ribojasi su senamiesčiu, o rytuose — su XIX - XX a. miesto dalimi, architektūrai suteikiamas lakoniškas monumentalumas: kuriamos plokščios geometrinės formos ir skaidomos senamiesčiui būdingo mastelio siluetiniais tūriais. Naudojant pasikartojančius motyvus, sukuriamas pastatas, kuris, užuot konkuravęs, papildo aplinkinių industrinių laikų monumentų: traukinių tilto ir miesto turgaus - tandemą.